Gegužės 22. 17.30 val. kviečiame PASIŽIŪRĖTI REŽISIERIAUS J. LINGIO FILMUS „DALIA GRINKEVIČIŪTĖ” IR „PETRONĖLĖ GERLIKIENĖ”

„DALIA GRINKEVIČIŪTĖ“
(Režisierius – Justinas Lingys
Scenarijaus autorė – Aušra Kalinauskienė
Trukmė – 25 min.)
ir „PETRONĖLĖ GERLIKIENĖ“.
(Režisierius – Justinas Lingys
Scenarijaus autorius – Povilas Vaičiulis
Trukmė – 26 min.)Tai filmai apie dvi skirtingas moteris, kurias jungia ypatinga stiprybė, talentas, drąsa ir dramatiški likimai.DALIA GRINKEVIČIŪTĖ. GyvenimasDalia Grinkevičiūtė – tremtinė, gydytoja, disidentė, rašytoja. Gimė 1927 m. gegužės 28 d. Kaune inteligentų Pranės ir Juozo Grinkevičių šeimoje. 1941 m. birželio 14-ąją, trečią valandą nakties visa Grinkevičių šeima buvo suimti ir ištremti iš Lietuvos. Pavilnyje nuo šeimos atskirtas tėvas, išsekintas bado, 1942 m. mirė Sverdlovsko srityje Gario lageryje. Tėvo kapas nesurastas. Motina su sūnumi Juozu ir dukra Dalia ištremti į Altajaus kraštą, po metų – 1942-aisiais dar šiauriau – į Jakutijos Arkties Trofimovsko salą prie Laptevų jūros. Visas traukinio vagonas apsigyveno dideliame kambaryje – apie 8 m. pločio ir 25 m. ilgio. Grinkevičiūtės liudijimu, per žiemą lageryje mirė kas antras tremtinys. Badas, šaltis, utėlės, skorbutas, negalintys pakilti nuo gultų ligoniai, mirštantys ar mirę žmonės, – sunkiai įsivaizduojamos gyvenimo sąlygos nenuslopino troškimo mokytis.1949–1950 m. Grinkevičiūtė rašė tremties atsiminimus. Nujausdama pavojų, rankraščius užkasė sode po krūmu, jie buvo surasti ir restauruoti tik 1991 m. 1950-ųjų rudenį buvo saugumo suimta ir kalinama Gorkio srities Unžlago kalėjime. Grinkevičiūtei atrodė, kad Stalinas čia uždarė šalies protą, garbę ir sąžinę. Kalėjo mokslininkai, konstruktoriai, kino ir teatro aktoriai, dėstytojai, gydytojai, studentai. Po Stalino mirties 1953 m. ji buvo paleista iš kalėjimo ir pakartotinai ištremta į Jakutską. Po metų gavo leidimą stoti į Omsko medicinos institutą. Rinkosi mediciną, o ne literatūrą, manydama, kad taip išvengs politikos moksle bei darbe, tačiau gyvenimas parodė visai ką kita. 1957 m. grįžo į Lietuvą ir tęsė studijas Kauno medicinos institute. 1960-aisiais baigusi studijas su pagyrimu, įsidarbino gydytoja Žemaitijos miestelio Laukuvos ligoninėje (Šilalės raj.). 1970 m. Grinkevičių šeima buvo reabilituota. Tačiau saugumo ir komunistų partijos veikėjų persekiojimai nesibaigė, atvirkščiai, tapo dar ciniškesni. 1972 m. gegužės 15 d. susideginus Romui Kalantai, rajono partijos komitetas įsakė vyriausiajam rajono gydytojui atleisti Ginkevičiūtę. Kova tęsėsi du metus, – 1974-aisiais saugumo organų reikalavimu nepriekaištingai dirbusi daktarė buvo atleista iš darbo. Likusi be pastogės ir pragyvenimo šaltinio, apsigyveno pas Aldoną Šulskytę. Tuo metu tai buvo labai drąsus bičiulės poelgis.1974 m. atsiminimus parašė iš naujo ir slapta perdavė pirmiesiems vertintojams – Rusijos disidentams, žmogaus teisių gynėjams Jelenai Boner ir akademikui, Nobelio premijos laureatui Andrejui Sacharovui. Sukrėstas žiaurios tikrovės, Sacharovas pareiškė, kad apie tai turi žinoti pasaulis.Atsiminimai pirmą kartą išspausdinti 1979 m. Paryžiuje, 1981-aisiais – JAV. Pasirodžius atsiminimams Vakaruose, prasidėjo tardymai. 1987 m. vasarą Grinkevičiūtė atvežė į Vilnių atsiminimus apie Sibirą didžiausiam autoritetui – Justinui Marcinkevičiui. Tačiau laikas pasirodyti tokiam tekstui Lietuvoje dar buvo neatėjęs. Giliai sujaudintas poetas rankraštį perskaitė, pasidarė daugybę įrašų ir… grąžino autorei. 1987 m. gruodžio 25 d. Grinkevičiūtė mirė. 1988 m. atsiminimų rankraštis antrą kartą atkeliavo į Vilnių. Šį kartą – Marcinkevičiaus iniciatyva. Jis parengė dirvą rankraščio publikavimui. Gegužės mėnesį Literatūra ir menas išspausdino poeto straipsnį „Reabilituota – 1970 metais“. Skaitytojai supažindinti su daugeliu atsiminimų fragmentų, siekiant panaikinti galimus kaltinimus, tremtinių nekaltumas pagrįstas stropiai surankiotomis citatomis iš Mažosios tarybinės enciklopedijos, Lietuviškos tarybinės enciklopedijos, Lietuvos TSR istorijos ir kt. Liepos menėsį žurnalo Pergalė (dab. Metai) skaitytojus sukrėtė „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (pavadinimą pasiūlė Kazys Saja). Knyga yra išversta į anglų, vokiečių, rusų, italų ir kitas kalbas. Po Grinkevičiūtės mirties rankraščių likimu ir jų autorės atminimo išsaugojimu rūpinosi Šulskytė. Ji parašė atsiminimus „Daktarė Dalytė“ (išsp. 1995), iki mirties 2008-aisiais rūpinosi Grinkevičiūtės atminimo įamžinimu, memorialiniu butu. Dalios Grinkevičiūtės kūriniai įsirašo į egzistencialistinio absurdo literatūros kontekstą.  PETRONĖLĖ GERLIKIENĖ. Gyvenimas.Petronėlės tėvas Jonas Kromelys važinėdavo Amerikon. Ten sutikęs Amerikos lietuvio Musteikio dukterį ją vedė. Amerikoje 1905 m. ir gimė Petronėlė Gerlikienė. Apie 1908 m. šeima grįžo į Lietuvą, Derkintų kaimą Šilalės rajone. Petronėlės motina buvo šviesi moteris, kalbėjusi keliomis kalbomis, tik lietuviškai sunkiai sekėsi. Grožio jausmą ji turbūt paveldėjo iš motinos, kuri grįžusi iš Amerikos išpuošė langus baltomis užuolaidomis ir degindavo lempą, kuri „pusę kaimo“ apšviesdavo. Motinai mirus Petronėlė maža liko našlaitė, o tėvas 1917 m. vedė paprastą kaimo mergą, su kuria susilaukė dar keturių vaikų ir kartu su žmona įniko gerti.Petronėlė augino jaunesniąją seserį ir ligotą brolį ir visus keturis pamotės vaikus, ant pečių vilko ir visą namų ūkį. Prisikentėjo nuo dantų skausmo, visokių auglių, galvos nušalimo ir utėlių. Net sijono neturėjo… Eidama 16-tus metus išėjo tarnauti pas to pačio Derkintų kaimo ūkininką Gerliką, kol ištekėjo už jo brolio Pranciškaus. Pranciškus buvo turtingas „amerikontas“, planavęs Lietuvoje įkurti ūkį ir plačiai gyventi. Tai ir darė kartu su Petronėle ir jiems sekėsi. Petronėlė tapo ponia, vyras į lovą nešdavo pusryčius, darbus dirbo samdiniai. Tai buvo jos laimingas laikas, trukęs 14 metų. Prasidėjo karas. 1943 m. mirė Pranciškus Gerlikas. Sovietų kariuomenė nusiaubė Gerlikų sodybą, o kas liko – atimta ir perduota kolūkiui. Petronėlė liko skurde. Išslapstė amerikoniškus daiktus, nenakvodavo namie,- taip išliko neišvežta į Sibirą. Nors gyveno vargingai, visada „išlaikė fasoną“, gražiai rengėsi ir puošėsi.1970 m. Petronėlė Gerlikienė su kibiru juodųjų serbentų išsiruošė pas sūnų į Vilnių aplankyti anūko. Nežinodama nei kur tas Vilnius, nei kur sūnus gyvena.1976 m. iš sodybos kaime atsikėlusi pas sūnų dailininką į miestą, dėl sunkių pasikeitimų prarastą ramybę ji susigrąžina tik pradėjusi siuvinėti, o vėliau ir tapyti paveikslus.Nuo 1977 m. dalyvauja parodose.1984 m. įtraukta į pasaulinę naiviojo meno enciklopediją. Kūrinių yra Lietuvos muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Parodos rengtos Olandijoje, JAV, Slovakijoje, Rusijoje, Anglijoje. Mirė 1979 m. Vilniuje. Petronėlė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, nei pasirašyti…