Image Alt

Istorija

  /    /  Istorija

Grafienės Sofijos arba „Anapilio“ vilos istorijos pradžia laikomi 1898 m., kai Paryžiuje išleistame pirmajame Palangos miesto vaizdų albumėlyje „Palangos jūros maudyklės“, (pranc. „Polonga Bains de mer“), vila pavaizduota šalia kitų 25 Palangos vaizdų. Albumas neįprastos formos: susegti septyni ąžuolo lapai išskleisti sudaro vėduoklę. Jo autorė – pirmoji moteris fotografė Lietuvoje Paulina Mongirdaitė (1865–1924).

Ankstesnių istorinių dokumentų apie šį pastatą nėra. Projekto autorius ir tiksli pastatymo data – nežinomi. Grafienės S. Tiškevičienės vila priskiriama seniesiems Lietuvos pajūrio kurorto architektūros statiniams. Lenkų profesorė Malgoržata Omilanovska spėja, kad grafą F. Tiškevičių Palangoje statyti būtent tokį pastatą, galėjo įkvėpti keli projektai iš Volgasto medienos firmos katalogo. Pastatus, publikuotus 1892 m. įmonės kataloge, projektavo garsus architektas Johannesas Lange iš Berlyno. Grafienės viloje galima aptikti daug stilistinių panašumų į kitas šio architekto projektuotas vilas. Vienas iš autentiškesnių sumanymų – viršutinis bokšto aukštas su jį juosiančiu balkonu, primenančiu jūros švyturio viršūnę. Vis tik, akivaizdu, kad tai nėra identiška J. Lange‘s kūrinių kopija, bet buvo pasinaudota jo sumanymais ir iš jų sukomponuota visuma, papildyta ažūriniais ornamentais, naudojant rato motyvą.

Neįprastos formos vilos istorija apipinta legendomis. Gajus pasakojimas, kad S. Tiškevičienė praktikavo spiritizmą ir virš palėpės įrengtame veidrodžių kambaryje bendravo su vėlėmis. Istoriniai šaltiniai tam veikiau prieštarautų, nes grafienė buvo pamaldi moteris, tad mažai tikėtina, kad galėjo užsiiminėti bažnyčios ir Biblijos smerkiama veikla.

Vila liaudyje vadinta „ana pilimi“, iš to ir kilo vėlesnis, po Pirmojo pasaulinio karo oficialiai įteisintas, jos pavadinimas. Vilos įmantrus architektūrinis ekscentriškumas aplinkiniams darė įspūdį, tuo labiau kad pastaroji iš vidaus dar ir keistai gaudė. Ši pastato „gudrybė“ atskleista 2015 m., restauruojant legendinę vilą. Pagrindiniame kupole, prie stoglangių buvo įrengti skardiniai būgneliai. Vėjo gaudyklių aštuonetas, po du prie kiekvieno stoglangio kraštų, buvo nematomi, tačiau aiškiai girdimi.

1919 m. lapkritį, mirus grafienei, vila, paveldėjimo teise, atiteko dukrai M. Tiškevičiūtei. Vėliau pastatą nupirko Lietuvos ūkio bankas, kurio pagrindiniai akcininkai buvo finansininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vailokaitis (1886–1944) ir jo brolis kunigas Juozas Vailokaitis (1880–1953). Brolių Vailokaičių puoselėjama vila tapo šalies aukštuomenės lankomu kultūros židiniu. Įvairiuose amžininkų prisiminimuose ši erdvė iškyla kaip populiari bendruomenės susibūrimų vieta. Joje mėgo lankytis nepriklausomos Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis su žmona, poetas ir kunigas Jonas Mačiulis-Maironis, dainininkas Kipras Petrauskas, operos dainininkė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė, aktorius ir režisierius Konstantinas Glinskis ir daugelis kitų Palangoje poilsiavusių ano meto žinomų kultūros, meno, politikos ir mokslo žmonių.

XX a. 3 dešimtmetyje vila rekonstruota, šiaurinėje dalyje pristatant antrą aukštą, įrengta daugiau patalpų. Šiaurės vakarų kampo pusapskritė veranda pratęsta ir suformuota didelė salė.

1940 m. spalio 31 d. Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką „Dėl stambiųjų namų nuosavybės miestuose ir pramonės vietovėse nacionalizavimo“. Palangoje nacionalizuotos vilos, didesni namai, grafų Tiškevičių rūmai. Viloje „Anapilis“ įrengtos gyvenamosios patalpos, o pokario metais įsikūrė „Jūratės“ sanatorijos klubas. Tuo metu sanatorija „Jūratė“ turėjo 7 miegamuosius korpusus, gydomąjį korpusą, klubą ir valgyklą. Čia poilsiautojams buvo organizuojami šokių vakarai, teminės vakaronės, koncertai.

Apie 1950 m. vila rekonstruota. Įrengta karkasinė dengta salė, gaisriniai įėjimai, dalis medinių cokolio perdangų pakeistos gelžbetoninėmis, iš vidaus sienos apkaltos drožlių plokštėmis. Neaišku per kurią rekonstrukciją perdirbta bokštą ties antruoju aukštu supusi galerija: ji pakeista balkonais. Bokšto kupolas yra netekęs ,,namelio“ pavidalo žibinto. Palangos kurorto muziejaus fonduose saugomas seniausias ir vienintelis žinomas dokumentas su pastato brėžiniais, tai – 1950 m. sudaryta namų valdos techninės apskaitos byla.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pagal Lietuvos Respublikos vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimą vila „Anapilis“ 1996 m. rugpjūčio 30 d. perduota Palangos miesto savivaldybės nuosavybei. Neilgai trukus joje įsikūrė akustinės muzikos klubas. Jo veikla priminė buvusiąją bohemiškąją tarpukario Lietuvos aplinką. 2004 m. „Anapilio“ muzikos klubui nutraukus veiklą, iki 2014 m. pab., čia darbą tęsė Palangos kultūros centras.

1997 m. vila įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą, jai suteiktas kultūros paminklo statusas. 2005 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu vila pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe.

2014 m. vilos sutvarkymui skirtos lėšos iš Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programų bei Palangos miesto savivaldybės biudžeto. Tų pačių metų pabaigoje vila pradėta restauruoti. 2016 m. rugsėjo 23 d. restauruota vila „Anapilis“ pristatyta visuomenei ir perduota Palangos kurorto muziejaus reikmėms.

Muziejus:
Ne sezono metu (10.01–04.30)
II–VI 10.00–19.00 val.
Sezono metu (05.01–09.30)
III–VII 10.00–19.00 val.
Administracija:
I–IV 8.00–17.00
V 8.00–15.45 val.

Birutės al. 34 a, LT–00135 Palanga

Šrifto dydžio keitimas