Image Alt

Parodos

  /    /  Parodos
(Ne) funkcionalu

(Ne) funkcionalu tai – kuratorinė meninio stiklo paroda, atskleidžianti stiklo kaip medžiagos būvį tarp funkcionalumo ir „ne”. Paroda pristato kontrastingus kūrėjus, kuriančius Lietuvoje ir Latvijoje bei įgyvendinančius savo idėjas tarptautinėse kūrybinėse erdvėse. Menininkus vienija jungiamasis ryšys: medžiagiškumas – stiklas. Tai – kūrėjai, kuriems būdinga rinktis skirtingas stiklo technologijų realizacijas ir išraiškos reprezentacijas, aktualizuoti reikšmingas temas bei procesus. Menininkų kūrinius gali įtakoti fiziologinės, psichologinės, naratyvinės aplinkos interpretacijos.
Parodos temą pagimdė atviras funkcionalumo ir antifunkcionalumo ribų klausimas, atsiskleidžiantis menininkui fiksuojant ir realizuojant idėją, aiškinantis funkcijos ir medžiagiškumo vertes kūrinyje. Parodoje tarpsta kūryba, kurioje išlieka noras meną pritaikyti aplinkai, taip išlaikyti jo kultūrinę ir socialinę vienybę, pabrėžti praktinę naudą bei funkcinius santykius. Tačiau ne mažiau svarbi yra ir meno kūrinio idėja, kada daiktinė kūrinio forma tampa individualaus suvokimo išraiška, tarsi minčių realizacijos projektas, įtraukiantis žiūrovą individualiai mąstyti. Taigi atsiradęs naratyvas tarp funkcionalizmo ir konceptualizmo menininkų kūrybos plotmėse, parodoje tampa erdvės, pasaulėžiūros, vertybių, nuovokos, kūrybingumo ar laiko tarpų skiriamasis ženklas. Visa tai menininkų kūrybą veikia skirtingai ir kintamai.
Eksponuojamuose kūriniuose menininkai, nepaisydami jokių apribojimų, savitomis išraiškos kalbomis atskleidžia jiems rūpimas ir nagrinėjamas temas. Jų darbai – tarsi asmeninių patirčių refleksijos, medžiagos suvokimo ženklai, nagrinėjami per savąjį asmeninį diskursą ir atskleidžiantys savitas temas, medžiagiškumo ir tarpusavio jungčių problemas, idėjas.

Parodos dalyviai:
Solvita Bruže / Iveta Brence / Vika Šulca / Rūta Lipaitė / Edita Radvilaviciute-Utariene / Dalia Truskaitė / Arūnas Aleksandras Daugėla / Sigita Grabliauskaitė / Julija Pociūtė / Remigijus Kriukas / Indrė Stulgaitė –Kriukienė / Irina Peleckienė / Laura ir Paulius Rainiai / Artūras Rimkevičius / Valda Verikaitė / Audronė Andrulevičienė

Parodos rengėjas:
LDS Kauno skyrius

Parodos Kuratorės:
Audronė Andrulevičienė / Valda Verikaitė

Projektas iš dalies finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos

Arvydo Kašausko tapybos paroda

„Labiausiai mane domina gera tapyba: kompozicija, koloritas, faktūros. Visi šie elementai turi būti aukšto meistriškumo lygio, nes jie, mano nuomone, ir sudaro tapybos pagrindą. Tapybai būtini elementai iš dalies gali būti įgimti, iš dalies – išlavinami, įgyjami su patirtimi. Kuo tvirtesnį akademinį pamatą savo profesijos srityje turi menininkas, tuo daugiau atsiveria pasirinkimo galimybių, kaip save realizuoti, išreikšti kūryboje“, – sako Arvydas Kašauskas.

Arvydas Kašauskas gimė 1959 m. Vilniuje. 1977–1982 m. studijavo Vilniaus dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) freskos ir mozaikos specialybę. Nuo 1999 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Beveik kasmet autorius surengia ar dalyvauja ne mažiau kaip dvidešimtyje autorinių ir grupinių parodų Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt.

„A. Kašausko tapyba yra iš daugybės serijų ir atskirų kadrų sudėliotas reportažas apie Lietuvą, lietuviško kraštovaizdžio dokumentacija ir net tyrimas. Lietuviškas charakteris slypi pačioje dailininko tapybos plastikoje – neskubrioje, santūrioje, bet kartu su užslėpta „emocijų bomba“. Tapytojas keliauja po kraštą, regi jos miestelius ir bažnytkaimius, miškus ir pievas, pelkynus ir upes, atskirus viso to fragmentus bei platesnes panoramas ir tai fiksuoja. Įamžina. Pastarasis pasakymas ypatingai tikslus, kadangi A.Kašausko nutapyti vaizdai sustingsta, nutvieksti saulės šviesos ir įvertinti tapytojo žvilgsnio – tam, kad liktų amžinybėje. Toks yra vienas iš pirminių, esminių pačios tapybos tikslų. Štai todėl Arvydas Kašauskas ir yra lietuvių tapytojas.“

(Dailės kritikas Vidas Poškus)

Adolfo Teresiaus medžio skulptūrų paroda, dedikuojama Viliui Orvidui (1952-1992)

Tautodailininkas, skulptorius Adolfas Teresius gimė 1960 m. Kelmės rajone.

Baigęs vidurinę mokyklą, 1978 m. Žemaičių Kalvarijoje, Panų kalne, sukūrė pirmuosius koplytstulpius, kurie 1980 m. kartu su unikalia medine koplyčia tarybų valdžios buvo sunaikinti. 1981–1985 m. virš 30 didelių darbų išdrožė besikuriančioje Orvidų sodyboje Salantuose.

Sukūrė virš 450 monumentalių darbų Lenkijoje, Baltarusijoje, Danijoje, Belgijoje, Vokietijoje, JAV, Australijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Rusijoje. Kartu su kitais autoriais dalyvavo daugiau nei 100 parodų.

Dalyvavo kuriant 50 skulptūrų parkus Lietuvoje ir užsienyje.

Darbai eksponuoti parodose Švedijoje, Vokietijoje, Islandijoje, Belgijoje, JAV,

Japonijoje, Latvijoje, Suomijoje, Austrijoje, Ukrainoje, Rusijoje.

Nuo 1984 m. priklauso Lietuvos tautodailininkų sąjungai.

2001 m. – Liongino Šepkos premijos laureatas.

Nuo 2005 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narys.

2008, 2012 ir 2017 m. respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatas.

Parodoje dalyvauja ikonografas Borisas Jokubauskis (Klaipėda).
Jis rengia tapybos ir ikonografijos parodas Lietuvoje ir užsienyje (Latvija, Rusija, Vokietija, Kazachstanas, Japonija).
Nuo 2005 m. iki 2015 m. suorganizavo ir koordinavo septynis tarptautinius skulptūros bei tapybos plenerus Orvidų sodyboje, Salantuose.

Taip pat dalyvauja skulptorius Gediminas Radzevičius (Vilnius).

Paroda dedikuojama Viliui Orvidui neatsitiktinai.

Jis buvo Adolfo Teresiaus, Boriso Jokubausko ir daugelio kitų menininkų artimas bičiulis, bendražygis, įkvėpėjas.

Šių metų rugpjūtį  Viliui būtų sukakę 70 metų, sukanka 30 metų nuo jo mirties.

1989 m. rugpjūčio 16 d. Vilius priėmė Lietuvos Mažesniųjų brolių pranciškonų vienuolio įžadus pasirinkdamas brolio Gabrieliaus vardą.

„Legendų legendos sukurtos, kaip Orvidų sodyboje visi būdavo priimami, palaikomi, gaudavo pastogę ir maisto.

Šiandien brolis Gabrielius ir jo istorija gražiai sugultų į popiežiaus Pranciškaus „Fratelli tutti“ programą arba sinodinį Bažnyčios kelią.

Tik, deja, nei programų, nei projektų tas brolis nemėgo ir nesilaikė.

Tai tebūnie jis ir toliau laisvas nuo mūsų akmeninių plokščių.

Net nuo pelnyto alter Christus titulo, su kuriuo jis iš tiesų nežinotų kaip elgtis.“

(Kun. Julius Sasnauskas OFMwww.bernardinai.lt, 2022.08.22)

Atidarymas – rugsėjo 3 d. 16 val.

Ernesto Žvaigždino tapybos paroda

Palangos kurorto muziejuje rugpjūčio 5 d. 16 val. atidaroma klaipėdiečio menininko Ernesto Žvaigždino tapybos paroda, skirta Klaipėdos 770-ajam gimtadieniui.
„Klaipėdoje gimiau , augau ir gyvenu. Tame mieste aš radau tai, ko man reikėjo ir tai, ko nereikėjo. Gimtajame mieste sutikau žmones, tarp kurių ir su kuriais užaugau, subrendau ir radau savo tiesas ir tai, kas netikra, susivokiau savyje.
„Miestas prie jūros“ – pagrindinis paveikslų pavadinimas ir yra mano įkvėpimas kūryboje.
Ir čia mane lydėjo vanduo, saulė ir vėjas, rūkas ir lietus, jūros horizontas judino vaizduotę.
Šio krašto motyvai: laivai , raudoni čerpių stogai, fachverkiniai fasadai ir moters siluetas – kaip gyvo miesto simbolis.
Siekiant harmonijos kūrybiniame procese, mano požiūris yra dalykiškas, potėpis abstraktus, o rezultatas – avantiūriškas, leidžiantis žmogui jausti ir priimti savaip, mano kūrinį. Tapyboje vadovaujuosi linija, spalva , faktūra pridėdamas jausmą su savo intuicija ir fantazija.
Nekintantis procesas, o kartu su juo ir įvairovė ,
meilė tapybai – tai trejybė, kuri yra kertinė.
Ši paroda skirta mano miesto gimtadieniui ir atspindi Klaipėdos kraštą su tradicinės tapybos įvairiaspalve improvizacija.
Surinkta penkerių metų kolekcija ir dalinuosi tuo kas man svarbu ir prasminga – kūryba Jums.
Ačiū!“
Ernestas Žvaigždinas
anapilio matymai

Paroda „anapilio matymai Palangos kurorto muziejuje

 

Liepos 1 d., penktadienį, 17 val. Palangos kurorto muziejuje (Birutės al. 34A), kultūrinėje visuomenėje žinomam kaip vila „Anapilis“ atidaroma šiuolaikinio meno paroda „anapilio matymai“. Dalyvės: Eglė Gineitytė, Laisvydė Šalčiūtė, Laima Kreivytė, Eglė Ganda Bogdanienė. Kuratorė – Skaidra Trilupaitytė. Koordinatorė – Solveiga Gutautė.

Paroda „anapilio matymai“ tiria regėjimo galimybes. Žvelgiančiosios žvilgsnis čia klajoja tarp intencionalaus žingeidumo ir (netikėto) pasąmonės blyksnio, gelsvą alyvmedžių giraitę nutvieskusios šviesos ir atsitraukimo į mėlynas sutemas už lango. Sunkiai apibrėžiamos anapusybės – „kito pasaulio“ (anapilio) – prasmė tiesiogiai nėra siejama su vilos „Anapilis“ vardo istorija, tačiau „anos pilies“ legenda neišvengiamai įsiterpia į tai, ką matome ir suvokiame. Šiandien, tarkime, žinoma, jog žmonių pasakojimais apipintas kurorto statinys kadaise priklausė paskutinio Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus motinai grafienei Sofijai Tiškevičienei. Muziejaus lankytojams pristatoma miesto istorija ir ekscentriška architektūra; dabarties tyrėjų pastangomis rekonstruojami pastato interjerų kontūrai, netgi buvusių gyventojų papročiai. Tačiau žiūrovai nejučia provokuojami galvoti ir apie tai, kas nėra žinoma.

Pasitelkiant žinomų Lietuvos menininkių kūrybą – tapybos, raižinių, tekstilinių objektų, balso įrašo, audio vizualinius darbus – čia apmąstoma vizijos erdvė. Trumpam „pagauti“ tai, kas skirta ne biologinėms akims, galima per garsą (juk viloje kažkada skambėjo grafienei neva ramybę teikdavę vėjo vargonai). Vis dėlto šioje ekspozicijoje siekiama atrakinti ne tiek primirštą istoriją, kiek dairomasi anapusybės properšų, t. y. to, kas greičiausiai iš principo negali būti atrasta materijoje. Poetės skaitoma legendinė poema mus kviečia patirti pasakos gelmes. Kelio atgal į marių dugne esančią pilį ieškantys ne šios žemės gyventojai pasiklysta nematomoje laiko šliūžėje. Neatpažintų senovinių maskaradų ir cirkininkių pavidalai sušmėžuoja išnykusių miestų prisiminimuose. Anapusinio matymo iliuziją netiesiogiai sužadina ir lengvabūdiški pasakojimai apie spiritizmo seansus, taip pat kiti Palangoje rezidavusių didikų laisvalaikio užsiėmimai. Pastarieji išryškinami pasitelkiant istorinės fotografijos pavyzdžius. Įvairūs triukai XIX a. – XX a. kurorto gyvenime užėmė savitą vietą: vasarotojų atokvėpis ir pramogos buvo fiksuojami išgalvotų „jūrinių“ dekoracijų fone, populiarūs buvo šviesos eksperimentai, pvz. keliagubo apšvietimo kadrai, fotografijos „su vaiduokliais“.

Su linijiniu istoriniu laiku mažai ką bendro turinti anapusinio gyvenimo gaudyklė meninės vaizduotės dėka leidžia rekonstruoti maironišką regėjimą nuo Birutės kalno, sužadina munchišką melancholiją. Eglės balsas vedą į kelionę dūzgiančiomis smėlio kopomis ir nematomais Žalčio takais. Jūros bangos ir išmeta, ir įtraukia serpentin(i)ų prižiūrėtojų, o galbūt prašalaičius akimirksniu pakerinčių nebylių undinių, figūras. (Melo)dramatiškai rąžomos kilmingos rankos taps gulbės sparnais, prieblandos lelijos išsiskleis angelo abejonėse. Išbalę deivių veidai ko gero netrukus pavirs kūną stingdančiomis medūzomis. Vis dėlto sutemų veidrodžiuose besiblaškantį žvilgsnį neišvengiamai pasitiks brėkštanti nauja Veneros diena. Paryčių būdravimo sapnuose nėra užtikrintumo, nėra apibrėžto laiko, į juos įžengti retai kam pavyksta. Migloti tarp žmogaus ir šmėklos žvilgsnio įsiterpę regėjimai čia byloja anapilio matymą.

Parodos organizatoriai: VšĮ Baltic culture, Lietuvos dailininkų sąjunga, Palangos kurorto muziejus.

Paroda veiks iki liepos 30 d.

Lankymo valandos III–VII 10.00–19.00 val.

*Iliustracija: Laisvydė Šalčiūtė „Būtinas angelas“. Sukūrimo metai: 2018.

Balta drobulė

Kurorto muziejuje – Lietuvos ir Latvijos menininkų paroda „Balta drobulė“

 

2022 m. balandžio 22 d. 16 val. atidaroma penktoji paroda „Balta drobulė“

Tokiu pavadinimu paroda rengiama kas metai, tačiau visada skiriasi jos temos. Jas muziejus stengiasi parinkti susietas su istorija.

Būtent šių dienų menininkų žvilgsnis į Palangos istoriją skatina ne tik dar kartą prisiminti, kuo esame turtingi, ką turėtume žinoti, bet ir pažvelgti kitaip į visa tai. Pieštukai ir teptukai turi stebuklingą galią išlaisvinti fantaziją ir istorija tampa legendomis, pasakomis, vaizdiniais, kurių pagrindas yra tikri įvykiai.

Šių metų tema – „Iš Palangos istorijos“, pagal to paties pavadinimo dr. Jono Basanavičiaus studiją. Tema pasirinkta neatsitiktinai – šiais metais  šiam Vilniuje išleistam leidiniui sukanka 100 metų.

Tačiau ne vien ši studija lėmė šių metų temą. „Dr. Jonas Basanavičius Palangai nebuvo vien didis tautos vyras, bet ir svarbus Palangos mylėtojas“,– teigia mūsų muziejininkas Martynas Jurkus. Būtent Jonas Basanavičius pirmasis pavadino mūsų miestą „Lietuvos vasaros sotine“ ir visaip kaip skatino žmones čia atvykti.

Parodoje dalyvauja Lietuvos ir Latvijos menininkai, eksponuojami tapybos, grafikos, keramikos kūriniai.

Labai džiugu, kad nuolat  parodoje dalyvauja didelis būrys Palangos dailininkų: grafikė Gražina Oškinytė, Dovilė Oškinytė, Reda Rimkutė Ščerbakovienė, Miglė Jonaitienė, Olga Survillo, Rasa Užpelkytė, Audronė Bukauskienė ir kiti, bei šeši Latvijos menininkai.

Paroda veiks iki birželio 26 d.

Maloniai kviečiame!

LDK buvimo ženklai

Kovo 11–osios išvakarėse, kovo 9 d., pradeda veikti Klaipėdos fotomenininko Vyto Karaciejaus fotografijų paroda „LDK buvimo ženklai“ .

„Tas nepatirtas stebuklo jausmas, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra ne mitas, ne įspūdinga istorinė legenda, bet tikra istorinė realybė. Kad LDK – realiame laike gyvenę stiprūs ir valingi žmonės, savo garbei ir mūsų ateičiai nuveikę didingus darbus, palikę stiprybės ir išlikimo, savigynos ir narsumo, orumo ir išdidumo, pagarbos savo žemei ir protėviams ženklus. Kažkur toli, už spalvų ir formų siautulio, žinau esant istoriją, buvusį gyvenimą.“ Vytas Karaciejus

 

 

Vytas Karaciejus užaugo Dzūkijoje, kurios grožį, smėlynus ir prisiminimus širdyje nešiojasi lig šiol.

Man pasisekė,– sako Vytas Karaciejus,– visą gyvenimą dirbau ne tik kasdienius darbus, bet ir kūriau.

Paroda eksponuojama iki 2022 m. balandžio 16 d.

Maloniai kviečiame apsilankyti.

Laiko tėkmėje

2021 m. sausio 14 d. 16 val. Palangos kurorto muziejuje (Birutės al. 34A)) – palangiškio dailininko Romo Pauliko tapybos darbų parodos „Laiko tėkmėje“ atidarymas. Paroda veiks iki 2022 m.  vasario 5 d.

Dailininkė Reda Ščerbakovienė yra pasakiusi, kad „Romas Paulikas – tapytojas, kalbantis spalvomis“.

 

Apie dailininko kūrybą rašęs žurnalistas Gediminas Griškevičius (1948–2020) yra pažymėjęs, kad „Kiekvieną paveikslą Romas tapo labai atsakingai, saikingai, nuotaikingai ir tai garantuoja dalies gerbėjų simpatijas. Jis jaučia jūros nuotaikas. Visa čia gyva“.

Pasak G. Griškevičiaus, dailininkas yra prasitaręs, jog „pasigavo jūros paukštę“. Na o jos nepasigauti būtų buvę sudėtinga, nes P. Paulikas gimė jūros alsavimu persmelktoje Klaipėdoje, joje gyveno, kūrė 20 metų, o vėliau, jau subrendęs,  įsikūrė, kaip dailininkas tobulėjo Palangoje ir, nors pats savęs nelaikė marinistu, jūra, laivai, tos pačios jūros paukštės – neatsiejama jo kūrybos dalis, kaip ir sielą pakylėjantys peizažai, vitališki natiurmortai, „padžiazavimas“ abstrakcijomis (pastarųjų kiek mažiau, kaip ir portretų).

 

G. Griškevičius yra palikęs ir parašytą dailininko autobiografiją:

Romas Paulikas gimė 1954 m. birželio 19 d. Klaipėdoje. Būtų asfalto ir senamiesčio prieigų bei senojo turgaus grindinio vaikas, jei ne vasaros, praleistos gamtos apsupty Žemaitijoje, vaizdingose Impilties bei Tauragės apylinkėse, kur basom kojom lakstyta per žolę, ražienas, paupiais ir pamiškiais. Jūra, jos toliai, kopos ir laivai atėjo vėliau, kai nuo Jono kalnelio persikelta arčiau uosto. „Pirmieji mano bandymai piešti – piešiniai pagaliuku smėlyje ir kreidelėmis ant asfalto bei mergaičių sijonų, kai man buvo penkeri-šešeri, –  sako dailininkas. – Žodžiu, pradėjau kaip ir visi vaikai – juk jie iš prigimties menininkai, tik augdami ne visi jais išlieka“. Gabų berniuką pakvietė į Pionierių namų piešimo būrelį. Nuo 10-ies metų Romas jau dalyvavo konkursuose, kur jo piešiniai skynė laurus. Būdamas 15-kos metų amžiaus užėmė antrąją vietą respublikiniame dailės konkurse priešgaisrine tematika (tada jam apdovanojimas buvo įteiktas Vilniuje, televizijos studijoje). Tik įsikūrus Klaipėdoje dailės mokyklai, nepasisakęs tėvams įstojo į ją ir šią mokyklą baigė 1972 metais. Po tarnybos kariuomenėje grįžęs į Klaipėdą, pradėjo dirbti Dailės kombinate, kūrė reklamas ant fasadų. Tada neakivaizdiniu būdu įstojo į Maskvos liaudies dailės universitetą, molbertinės tapybos ir grafikos fakultetą, kurį baigė 1979 metais. Įgijęs žinių ir kūrybinės patirties, pradėjo dalyvauti Klaipėdos miesto bei apskrities tapybos parodose. Tais pačias metais sukūrė šeimą, kartu su žmona Zita užaugino tris sūnus.

Nuo 1983 m. R. Paulikas gyvena ir kuria Palangoje. Čia jį likimas suvedė su dailininkais Juozu Meškiu ir Juozu Griušiu. Ši trijulė, pasak Romo, ir buvusi tuo pamatu, ant kurio iškilo Palangos dailininkų kūrybinė grupė „Mostas“.

 

***

Nuo to laiko kartu su kitais „Mosto“ nariais R. Paulikas įgyvendino daugybę įvairiausių projektų. Jų metu dalyvaudamas išvykose po gražiausius Lietuvos kampelius bei dirbdamas savo kūrybinėje studijoje jis sukūrė daug tapybos darbų, kurie buvo eksponuojami grupės „Mostas“ kasmetinėse bei dailininko autorinėse parodose.

R. Paulikas Lietuvoje bei Latvijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje iš viso jau yra surengęs 14 autorinių parodų.  Daug šio menininko kūrinių yra iškeliavę į privačias kolekcijas. Jie papuošė meną mylinčių žmonių namus bei įstaigas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Suomijoje, Australijoje, JAV, Baltarusijoje, Kazachstane ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse.

Teresės ir Alberto Žulkų tautodailės paroda

Kurorto muziejuje – palangiškių, Teresės ir Alberto Žulkų, tautodailės paroda

Palangos kurorto muziejuje lapkričio 19 d. 16 valandą atidaroma paskutinė šiais metais paroda. Bus eksponuojami vienų žymiausių ir talentingiausių Palangos tautodailininkų, Teresės ir Alberto Žulkų, kūriniai. Paroda parengta bendradarbiaujant su asociacija „Žulkų kūrybinės dirbtuvės-galerija“.

 

Teresė Žulkienė – audėja, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. Gimė 1937 m. Telšių apskrities Lingėnų kaime. 1958 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą. Nuo 1960 m. gyvena ir kuria Palangoje.

Teresė Žulkienė yra surengusi septynias autorines parodas, jos darbai eksponuoti prestižinėse tautodailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2007 m. tautodailininkė tapo respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ regioninio turo laureate ir buvo pripažinta geriausia audėja Klaipėdos apskrityje. Jos austais žemaičių tautiniais kostiumais, pasižyminčiais sodriais spalvų sąskambiais ir harmoninga drabužių visuma, pasipuošė Palangos folkloro ansamblio „Mėguva“ dalyviai. Audėjos kūrinių yra įsigiję privatūs kolekcininkai bei Lietuvos muziejai.

Teresė – viena ryškiausių lietuvių audėjų, savo sukurtais audiniais džiuginanti ne tik tautiečius, bet garsinanti Lietuvą ir jos tautodailę užsienyje. Jos kūryba itin įvairiapusė, atskleidžianti tautodailininkės išmonę ir kūrybingumą. Tęsdama senąsias lietuvių liaudies tekstilės tradicijas, gerai išmanydama audinių atlikimo technikų įvairovę ir regioninius jų skirtumus, Teresė Žulkienė savo kūryboje kuria originalius spalvų derinius, šiuolaikiškai stilizuoja ir interpretuoja tradicinius raštus. Tautodailininkės kūriniai žavi plastinės kalbos vitališkumu, raiškos nuoširdumu, juose atspindindi savitas kūrėjos pasaulio suvokimas.“ (Miglė Lebednykaitė)

Albertas Žulkus (1933–2016) – skulptorius, medžio drožėjas, Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Gimė 1933 m. rugsėjo 8 d. Telšių apskrities Janapolės kaime, gausioje žemaičių valstiečio šeimoje. Drožinėti pradėjo dar piemenaudamas. Rinktis staliaus amatą jį paskatino tėvas ir dėdė, garsus Žemaitijos dievdirbys Vincentas Gečas. Meistrystės žinių po karo jis sėmėsi Telšių dailiųjų amatų mokykloje, kuri vėliau išaugo į Taikomosios dailės technikumą. Nuo 1958-ųjų tautodailininkas gyveno ir kūrė Palangoje. 1958–1993 m. dirbo Klaipėdos dailės kombinate. A. Žulkaus darbų kolekcijoje – stilizuoti rūpintojėliai, Užgavėnių kaukės, skulptūros, suvenyrai, monumentalieji kūriniai Raganų kalne, Ablingos ansamblyje, kryžiai… Daugelį metų A. Žulkus tobulino medžio bei gintaro dermę vienoje kompozicijoje. Šioje srityje, menotyrininkų nuomone, tarp Lietuvos kūrėjų jis yra nepralenkiamas.

Su A. Žulkaus darbais yra susipažinę Vokietijos, Danijos, Švedijos, Prancūzijos, Rusijos meno mylėtojai, jo kūriniai pateko į meno kolekcijas JAV. Drožėjo darbų yra įsigiję Palangos gintaro, Kretingos, Telšių, Plungės, Vilniaus, Kauno kraštotyros muziejai.

Dėkojame T. ir A. Žulkų sūnui Linui Žulkui už pagalbą rengiant parodą, o palangiškius ir miesto svečius, bei visus tautodailės mėgėjus maloniai kviečiame apsilankyti.

Paroda veiks iki 2022 m. sausio 8 d.

Prie Baltijos
Kviečiame į naują parodą, kurios autoriai Konstantinas Bogdanas ir Tomas Daukša savaip reflektuoja jūrą, saulę ir pačią parodą.
Parodos atidarymas – spalio 7 d. 18 val.
Atėjus prašome turėti galimybių pasą.
Amerikiečių menininkas ir meno teoretikas Allanas Kaprow yra pasakęs: menas nebūtinai turi atrodyti kaip menas, kad būtų menas (Art doesn’t have to look like art to be art).
„Man visada įdomu bandyti ir žiūrėti, kas gausis. Estetika svarbi tik tiek, kiek ji atlieka kokią nors funkciją.“ (Tomas Daukša)
„Kiekvienas menas yra asmeniškas. Kitaip neįmanoma. Kitaip nebus autentiškas.“
„ … nereikia bijoti nesėkmių. Jos dar nereiškia, kad yra tai blogai.“ (Konstantinas Bogdanas)
Ateikite ir jūs truputėlį nustebsite!
Paroda veikia iki lapkričio 13 dienos.
Pirmapradžių svajų metas

„PIRMAPRADŽIŲ SVAJŲ METAS”
Pirmapradžių svajų metas – tai laikas, kai laiko nėra. Kai nepripažįstam jo tėkmės ir mėgaujamės viena kitą gimdančiomis naujomis formomis, kurias konstruoja minties galia be loginės gravitacijos. Man visada buvo įdomu, kaip atrodo mintys be žodžių, kaip jos gimsta be apvaisinimo. Tarsi iš niekur, tarsi iš kažkokio pirmapradžio eterio randasi idėjų formos, užsipildžiusios nenusakomu, bet juntamu turiniu. Menas niekad neina pirmyn, jis visad stengiasi grįžti atgal, ten, kur sąmonė buvo laisva, kur svajos nežinojo, kas yra blogai ir kas gerai. Stebėti aplinką vaiko protu, leisti jam stimuliuoti tavo jusles be išankstinių vertinimų, vien tik žavintis netobulumo begalybėmis – tai chaoso harmonijos skambesys kūryboje.

Andrius Miežis – tapytojas vizionierius. Jo tapyboje atpažįstame siurrealistinės kūrybos principus – išlaisvintą pasąmonę, nevaržomą vaizduotę, sapnų ir fantazijų pasaulio logiką, kur negalioja racionalaus proto dėsniai. Menotyrininkas Ignas Kazakevičius dailininko darbus apibūdina kaip neįprastą lydinį, kuriame randame lyriškos vaizdo deformacijos, minkštos tapybinės plastikos, laužytą linijinę perspektyvą su projekciją į 3D erdvę, dekoratyvumą ir stilizaciją, ironiją ir švelnų groteską bei pasakojimus apie meilę, viltį, užkalbėjimus, netikėtus susitikimus, dinamiškus greitkelius ir svajonių galaktikas, kuriose į dangų stiebiasi didingi kalnai ir švyti vaivorykštės…
Andrius Miežis gimė 1970 m. Vilniuje. Nuo 1992 metų gyvena Kretingoje, kur ir pradėjo gyventi viešą kūrybinį gyvenimą, kaip laisvas menininkas. Surengė daugiau kaip 50 personalinių bei grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Danijoje, Italijoje, JAV, Suomijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje.

Paroda veikia iki 2021 m. spalio 3 dienos.

Abodu

Skulptūrų ir piešinių paroda „Abodu“

 

Bronzos skulptūros – tai nėra tai, ką galima pamatyti kasdien.
Skulptūros žavi, užburia, patraukia akį, priverčia sustoti, stebėti, nagrinėti.
Atrodo, kad dar akimirka ir skulptūros pabus ir papasakos savo istoriją. Jos iš mūsų paslapčių, pasakų pasaulio, iš mūsų svajonių, patirčių ir sapnų.
Užsukite ir stebėkite jas.

Atidarymas – birželio 23 d. 17 val.
Paroda veiks iki rugpjūčio 1 d.
Apie kūrėjus.
AURELIJA ŠIMKUTĖ gimė 1984m. Plungėje. Lankė miestelio meno mokyklą. 2007 m. Baigė Vilniaus Dailės Akademijos Telšių Dizaino Fakulteto juvelyrikos ir kalvystės specialybę. Po studijų, atsikraustė į Vilnių, ėmė intensyviai kurti. 2009 m. atidarė pirmą personalinę parodą. 2014m. baigė magistro studijas, dizaino specialybę. Nuo 2012 m. – Lietuvos Dailininkų sąjungos narė. 2016 metais su vyru atidarė asmeninę meno studiją, ten kuria, demonstruoja daugelį savo kūrinių.
Šimkutė pradėjo savo kūrybą nuo juvelyrinių objektų, vėliau perėjo prie didesnės apimties skulptūrinių formų. Nestudijavusi skulptūros Aurelija išsigrynino savitą stilistiką, lengvai atpažįstamą tarp kitų autorių. Jos kūriniai nedidelio formato, pasižymi glotniais paviršiais, juvelyriniu išdirbimu, neretai matiniu, sidabru dengtu paviršiumi. Skulptūros dažnai turi atsidarančias, keičiamas detales. Šimkutė neeskizuoja, lipdo kūrinius tiesiai iš vaško, todėl ankstesni darbai – vienetiniai, vėlesni – nedidelio tiražo.
Šimkutės darbuose vyrauja žmogiškos išraiškos būtybės Jos dažnai turi savus pasaulius – oazes: rutulį ar salą ant kurių stovi, guli, sėdi, klūpo. Tuose pasauliuose jos apsuptos vietinės augmenijos – savitos formos medžių ir augalų, kurie mūsų pasaulyje greičiau primintų vandens augalus, samanas, jos sukurta gamta – visada besistiebianti, gyvybinga. Aurelija stebi žmonių tarpusavio ryšius, juos vaizduoja darbuose: kartais jos pasauliuose tvyro vienatvė, ilgesys, o kartais – priešingai: būtybės tvirtos, optimistiškos ir veržlios.
GEDIMINAS ENDRIEKUS taip pat 1982m. kilęs iš Plungės. Nuo vaikystės nuolat lipdė, domėjosi biologija, antropologija, archeologija, muzika. 2005 m. Vilniaus Dailės Akademijos Telšių Dailės Fakultete baigė skulptūros specialybę. 2007 m. atsikraustė į Vilnių, ten įsidarbino bronzos liejykloje, pradėjo intensyviai kurti. 2015 m. surengė pirmą personalinę bronzos skulptūrų parodą Prologas. 2016 m. įstojo į Lietuvos Dailininkų Sąjungą. 2016 metais su žmona atidarė asmeninę meno studiją, ten demonstruoja daugelį savo kūrinių.
Gediminas Endriekus kūryboje – labai intravertiškas, kuria spontaniškai eskizuodamas. Atsirinktus tinkamus darbus išpildo medžiagoje. Darbus nuo eskizo iki baigto kūrinio išpildo pats.
Gedimino darbuose vyrauja stovinčios, sėdinčios abstrahuotos žmogiškos figūros, būtybės, primenančios gyvūnus ar augalus, kartais pereinančios į geometrines formas, minkštos, kampuotos, dinamiškos arba sustingusios judesy. Pagrindinės Gedimino rūpimos temos – žmogaus kilmės ir jo buvimo prasmės klausimas. Tad jo darbai neretai filosofiški, atspindintys emocijas, būties dilemas.
ABODU Po studijų kūrę kas sau, ilgainiui abu autoriai kurdami ėmė artėti vienas prie kito. 2014 m. susikristalizavo Abodu koncepcija – iš bronzos kurianti žemaičių pora ėmė kartu rengti parodas Lietuvoje, bei užsienyje. Veikloje autoriai papildo vienas kitą – Gediminas labiau užsiima techniniais gamybos sprendimais, pats lieja darbus, išmano bronzos savybes. Aurelija dirba atviroje lankytojams studijoje, joje pristato dueto darbus, ten ir kuria. Kūryboje abu autoriai vietomis labai kontrastuoja: kai Aurelijos kūriniai, nors ir turintys daug aštrių detalių, dvelkia švelnumu, Gedimino darbai – priešingai: esantys glotnūs išorėje, savyje neša gana agresyvų turinį. Įdomu abiejų autorių kūrinius vertinti sluoksniais – vertėtų nepasikliauti pirmu įspūdžiu, jį kaip lukštą nuėmus žvelgti į vidinę potekstę. Autoriai intuityviai seka savo vidines istorijas: iš pažiūros jaukūs kūrinių siluetai gali nešti atgrąsią patirtį ir atvirkščiai- santūri ir bauginanti išorė neretai savyje laiko jautrią ir trapią būtį.
Palangos šimtmečio akimirkos

ANT PALANGOS TILTO – „PALANGOS ŠIMTMEČIO AKIMIRKOS“

 

2021 m., švenčiant Palangos grąžinimo Lietuvai šimtmetį, Palangos miesto savivaldybė kartu su Palangos kurorto muziejumi pristato parodą, skirtą kurorto šimtmečio akimirkoms. Ši paroda netradicinė, pirmą kartą eksponuojama ant vieno svarbiausių Palangos simbolių – poilsiautojų ypač mėgstamo tilto.                 Parodoje bus galima išvysti unikalias kurorto šimtmečio akimirkas, kuriose atsispindi Latvijos valstybės vadovavimo, tarpukario, sovietmečio ir nepriklausomybės laikotarpiai. Eksponuojamos istorinės fotografijos iš Palangos kurorto muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir kitų kultūros įstaigų archyvų. Vaizdus parodai iš Latvijos valstybės valdymo laikotarpio sutiko paskolinti Latvijos nacionalinis istorijos muziejus. Taip pat eksponuojami išskirtiniai kadrai, saugomi privačiose kolekcijose.

Susipažinus su nedidele Palangos istorijos dalimi ir norint daugiau sužinoti apie kurorto raidą, lankytojai laukiami Palangos kurorto muziejuje, kuriame įrengta istorinė interaktyvi ekspozicija.

Parodą ant tilto bus galima aplankyti nuo 2021 m. birželio 4 d. iki 2021 m. rugsėjo 26 d.

Palydėkite saulę švęsdami Palangos grąžinimo Lietuvai šimtmetį.

Balta drobulė

 

LIETUVOS IR LATVIJOS DAILININKŲ KŪRYBA

 

Nuo 2021 m. gegužės 8 dienos Palangos kurorto muziejuje pradedama eksponuoti ketvirtoji paroda „Balta drobulė“.

Parodos šiuo pavadinimu, bet skirtingomis temomis, muziejuje rengiamos kas metai. Tema kas kartą siejama su Palanga, jos istorija, asmenybėmis, įvykiais.

Šiais metais paroda skiriama ypatingai progai – Palangos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui. Parodos tema – „Seserys“.

Sakoma, kad „kas neturi sesers, to gyvenime siaučia skersvėjai“.

Tema pasirinkta siekiant pabrėžti, kad seserimis gali būti ir tautos, kokios yra Lietuva ir Latvija – dvi mažos baltų šalys su didžia istorija,

lig šiol kalbančios giminingomis kalbomis,

ne kartą susitikusios praeities istorijų vingiuose,

dažnai pasilyginančios viena su kita dabarties darbuose,

einančios tuo pačiu tobulėjimo ir augimo keliu į ateitį.

Neatsitiktinai parodoje dalyvauja Lietuvos ir Latvijos dailininkai,

parodydami, kad praeityje buvę valstybių ginčai išspręsti,

tvirtai ir taikiai laikomasi pasiekto susitarimo.

Šalia menininkų iš Rygos, Liepojos, Vilniaus, Kauno, Kretingos, Klaipėdos –

gausus būrys mūsų miesto menininkų.

Dalyvauja grafikė Gražina Oškinytė, Gražina Eimanavičiūtė, Miglė Jonaitienė, Reda Ščerbakovienė, Rasa Užpelkytė, Audronė Bukauskienė, ypatingai su Palangos istorija siejasi šventojiškio Petro Barono sukurti medaliai.

Viso dalyvauja trisdešimt du menininkai.

Parodoje eksponuojami tapybos, grafikos, stiklo meno kūriniai.

Paroda veiks iki birželio 20 d.

Palangos savivalda 1921–1940 m.

1921 m. kovo 20 d., po ilgų ir įtemptų derybų tarp dviejų kaimyninių šalių, Palanga, tarptautinės arbitražo komisijos sprendimu, atiteko Lietuvai. Ši data neabejotinai yra labai svarbi, mat po Pirmojo pasaulinio karo kilęs ir net trejus metus trukęs ginčas tarp Latvijos ir Lietuvos dėl teritorinių ribų mūsų šaliai galėjo ilgam kainuoti priėjimą prie Baltijos jūros. 2021-aisiais metais minimas ne tik šios progos, bet ir dar vienas labai svarbus istorinis momentas – Palangos savivaldos šimtmetis.

Lietuvos miestų ir miestelių savivalda, kaip ir platesnis politinis gyventojų sąmoningumas ir saviorganizacijos, pradėjo formuotis Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir traukiantis vokiečių okupacinei kariuomenei. Tarpukario įtakos savivaldos institucijų formavimuisi, jų specifikai turėjo ne tik santykiai su kaimyninėmis šalimis ir jų požiūris į Lietuvos valstybingumą, bet ir įvairūs kultūriniai, socialiniai, politiniai ir demografiniai aspektai. Vienokia padėtis buvo Kaune, kitokia Klaipėdoje, o dar kitokia Lietuvos provincijos miesteliuose.

Valdžios formavimo procesas, nepaisant vokiečių okupacijos palikimo, ūkio suirutės, Nepriklausomybės kovų ir nestabilios valstybinės padėties, kituose Lietuvos miestuose jau buvo prasidėjęs, o Palangoje, dėl jos priklausomybės klausimo, vėlavo. Latviai ne tik nenorėjo perduoti Lietuvai Palangos ir Šventosios, bet ir pretendavo į Mažeikius. Todėl tik 1921 m. kovo 30 d. iš Palangos pasitraukus Latvijos civilinei ir karinei valdžiai, jos gyventojai pradėjo formuoti, Lietuvos Respublikos įstatymais pagrįstą, valdžią.

Istoriografijoje Palangos savivaldos istorijos bei jos raidos 1921–1940 metais tyrimai nėra gausūs. Šioje parodoje naudojama 2020 m. Virginijos Paluckienės atlikto mokslinio tyrimo medžiaga. Joje pristatomi pagrindiniai Palangos savivaldos formavimosi bruožai, savivaldybininkai, jų tautinė priklausomybė, išsilavinimas, tarpusavio santykiai, archyviniai dokumentai. Pirmą kartą pristatomi Palangos valsčiaus ir miesto tarybų bei valdybų narių sąrašai, tikslūs burmistrų kadencijų laikotarpiai.

 

 

Parodos organizatorius:

Palangos kurorto muziejus

Rėmėjas:

Palangos miesto savivaldybė

Palanga Lietuvai. 100 metų

 

„1921 03 31 dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, Palangos minioms ir svečiams grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas“

2021 m., švenčiant Palangos grąžinimo Lietuvai šimtmetį, Palangos kurorto muziejus pristato parodą, skirtą praėjusio amžiaus istoriniams įvykiams, kai Palanga priklausė Latvijai. Parodoje supažindinama su svarbiausiais 1918–1921 metų akcentais, asmenybėmis ir priežastimis, įtakojusiais to meto įvykius. Pristatomi Lietuvos ir Latvijos muziejuose, archyvuose ir bibliotekose saugomi dokumentai, žemėlapiai, fotografijos.

 

Dėkojame:

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai

Lietuvos centriniam valstybės archyvui

Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui

Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai

Latvijos nacionaliniam istorijos muziejui

Lietuvos kino centrui

Vytauto Didžiojo karo muziejui

Kolekcininkui Dainiui Raupeliui

Muziejus:
Ne sezono metu (10.01–04.30)
II–VI 10.00–19.00 val.
Sezono metu (05.01–09.30)
III–VII 10.00–19.00 val.
Administracija:
I–IV 8.00–17.00
V 8.00–15.45 val.

Birutės al. 34 a, LT–00135 Palanga