KURORTAS
 

Palanga nuo seno asocijuojasi su jūra, paplūdimiu, tiltu, gintaru ir, žinoma, grafais Tiškevičiais. Manoma, kad XIX a. grafai Tiškevičiai norėjo Palangą paversti „vienintele lenkų vasarviete prie Baltijos jūros“. Laikui bėgant į Palangą atostogauti vykdavo ne tik lenkų kilmės poilsiautojai, bet ir aplinkinių miestų gyventojai, svečiai iš Austrijos, Vokietijos ar pan. Atostogautojus viliojo jūros vandens teikiama nauda ir malonumai bei išplėtota kurortinių įstaigų veikla: gydyklos, kurhauzas, naujai kuriamos apgyvendinimo ir maitinimo įstaigos. Palangai dar daugiau žavesio suteikė prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė suprojektuotas parkas ir jame vykdavę koncertai. Taip pat žinomų rašytojų, dailininkų ir kitų visuomenės veikėjų atostogos Palangoje virsdavo įdomiais pasakojimais ir atsiminimais. Viena įsimintinų datų yra 1818 m., kada Palangoje lankėsi vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (patartas gydytojų), o 1824 m. –žymus Lietuvos-Lenkijos poetas Adomas Mickevičius.

Kada Palanga pradėjo garsėti kaip vasarojimo vieta, tikslių istorinių duomenų nėra. 1831 m. kunigas, grafikas, vertėjas bei kultūros veikėjas S. Čerskis rašė, jog gydymosi tikslais į Palangą buvo važiuojama jau keliolika metų prieš. Panašią datą nurodė ir besiformuojančios dvikalbių bajorų kilmės Lietuvos inteligentų sluoksnio atstovas buvęs kunigas L. Jucevičius. Satyriškai ir šmaikščiai apie Palangą atsiliepė vienas pirmųjų valstiečių kilmės rašytojų S. Valiūnas savo satyrinėje poemoje „Plungės-Telšių kontuberija“. Paskutinėje poemos dalyje (laiške savo bičiuliui „apie jūros maudynes“) autorius perteikė savo ironišką požiūrį į Palangoje pramogaujančius vasarotojus. Jo nuomone, į Palangą „be gydytojo suvilioti plūdo „neišgydyti defektai“ iš visos Lietuvos“. Šiuo laikotarpiu Palanga jau garsėjusi Lietuvos mastu – „visos kaimo trobos ir naujos – specialiai pastatytos, visi svirnai ir svirneliai buvo užimti besigydančių atvykėlių net iš tolimų kraštų.“

Gan ilgą laiką kurorto vystymosi pradžioje Palangoje nebuvo kurorto reikmėms skirtų pastatų: vasarnamių, viešbučių, restoranų. Lietuvos šlėktos čia atvykdavo net su savo tarnais, nešinais patalyne ir įvairiausiais buities reikmenimis. Valstiečiai jiems nuomodavę savo trobas, kurių sienos tyčia būdavo apkabinėjamos įmantriausiais gobelenais, o negrįstos grindys šia proga būdavo užklojamos kilimais. Atvykus kitiems, paprastesniems vasarotojams, ūkininkai pasinaudodavę gausiu pajūrio turtu ir trobų kambarių grindis tiesiog apibarstydavę smėliu.

Iškilus poreikiui į Palangą pritraukti daugiau poilsiautojų, imti statyti kurortinės paskirties statiniai, atitinkantys čia atvykusiųjų poreikius. Iniciatyvos ėmėsi Palangos dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius. 1877 m. jis įrengė pirmąjį restoraną. 1880 m. jis buvo praplėstas ir jame įrengtas kurorto viešbutis. Remiantis tradicijomis iš aplinkinių kraštų, pastatas imtas vadinti Kurhauzo vardu. Pirminėje savo stadijoje jis buvęs vienaaukštis ir jį sudarė trys pagrindinės dalys: mūrinis restoranas, jungiamoji dalis, sujungta su anksčiau čia stovėjusiu vasarnamiu. Prie besikuriančio Kurhauzo buvo įrengtas nedidelis parkas, skirtas pasivaikščiojimui. Vėliau jame buvo įrengtas apšvietimas elektra. Pačioje XIX a. pab. Kurhauzas jau buvo žinomas kaip besikuriančio kurorto centras, kuriame veikė restoranas su kavine, skaitykla, žaidimų ir biliardo salės. Tuo metu Palangoje buvo ir keletas vasarnamių, pavadintų rašytojo H. Sienkievičiaus literatūros veikėjų vardais: Danutė, Uršulė, Basia bei Zbišek.

1877-1880 m. grafai Tiškevičiai Rąžės upelio vingyje, netoli dabartinės J. Basanavičiaus gatvės, įrengė fachverko (architektūros stilius, būdingas vokiškų miestų pastatams, kai medinės atramos išdėstytos pastato išorėje) stiliaus vasarnamių kompleksą. Lygiagrečiai jo, imta rengti pietvakarinės Palangos dalies išplėtimo ir jos pritaikymo turistinėms reikmėms projektus. Iš visų rengtų projektų, žinomas išlikęs tik vienas, kuriame visa kurortui skirta teritorija buvo išplanuota taisyklingos formos kvartalais, turėjusiais po 4 vienodus žemės sklypus. Naujų sodybų vieta buvo planuojama šiaurės vakarinėje ir pietrytinėje dalyje už Palangos. Pilnas projektas, deja, taip ir liko neįgyvendintas, tačiau Jono Basanavičiaus gatvės planas buvo išvestas ir pradėtas.

1879 m. Klaipėdos dienraštis pažymėjo, jog „Grafas Tiškevičius Palangoje įkūrė kurortą, sudarydamas konkurenciją Klaipėdai“. Straipsnis išėjo ne be pagrindo – čia vyko turtingi rusai iš įvairiausių Rusijos gubernijų. Iš Vokietijos kilę parko direktorius ir architektas Eduardas Fransua Andrė čia padarė daugybę darbų – įveisė naują parką, nutiesė pasivaikščiojimo takus miške, pastatė maudymosi kabinas pajūryje, įkūrė vasaros teatrą ir įrengė maudykles su pašildomu jūros vandeniu, o maudyklėse – marmurines vonias. Pačios maudyklės buvo pastatytos netoli katalikų bažnyčios esančiame mūriniame dviaukščiame pastate, kuriame 1886 m. įsikūrė Palangos progimnazija.

Palangos plėtimo ir kurortinių reikmių darbai buvo tęsiami 1880-1890 m. Brangiausiai kainavęs tačiau lūkesčių neišpildęs projektas – Palangos prieplaukos statyba. Akstinu imtis šio projekto tapo tai, jog Palanga neturėjo tiesioginio susisiekimo su Rusijos ir kitų šalių didžiausiais miestais. Poilsiautojai pirmiausiai turėjo laivais ar traukiniais vykti į Klaipėdą ar Liepoją, o tuomet arklių traukiamais vežimais – į Palangą. Taigi 1884-1888 m. Palangoje ir buvo pradėta statyti laivų prieplauka. Idėjai poilsiautojus iš Liepojos laivu gabenti į Palangą pasitarnavo prekybinis-keleivinis laivas „Phoenix“, statytas Juozapo Tiškevičiaus užsakymu Švedijoje 1870 m. Laivas kursuodavo dukart į savaitę. Kelionė iš Liepojos į Palangą trukdavo iki 5 valandų. Kartu su poilsiautojais iš Liepojos buvo gabenami ir maisto produktai bei kitos buities prekės, o kad laivas jūroje neplaukiotų nepakrautas, jis buvo užpildomas grafų Tiškevičių plytinėje gamintomis plytomis. Visgi sąlygos laivybai Palangoje tinkamos nebuvo: prieplauka dažnai būdavo užnešama smėliu, o audros metu čia negalėjo priplaukti laivai. Negalintys į prieplauką įplaukti laivai turėjo plūduriuoti jūroje, laukdami geresnio oro arba plaukti į Klaipėdą. Prie idėjos atsisakymo prisidėjo ir brangus laivo išlaikymas. Laivas buvo parduotas, o pati prieplauka – dabar geriau žinoma kaip žymusis Palangos tiltas – tapo vienu iš pagrindinių kurorto simbolių.

Ne tik kurorto vardas ir jo simboliai čia traukė poilsiautojus. Ypatingai vykti į Palangą gydytojai rekomendavo vaikams su rachitu, chroniškais susirgimais, fiziškai silpniems ir nusilpusiems žmonėms, turintiems skrandžio sutrikimų, po sunkių operacijų ir pan. Palanga jau skelbiama kaip „klimatinis kurortas“, kone prilygstantis geriausiems Vokietijos kurortams. Nurodoma, jog „visas paplūdimys įrengtas pagal geriausius užsienio pavyzdžius“: čia pastatytos dviejų tipų persirengimo kabinos (1. stacionarios 2. ant aukštų stulpų, kurias arkliais gabendavo į jūrą). Mėgstantiems prie jūros pasėdėti, čia buvo įrengtos kabinos su baldais, o visame pajūryje sustatyti suolai.

1905 m. Kurhauze buvo įkurta direkcija, kuri rūpinosi kurorto reikalais. Pirmajame jo aukšte buvo įkurdintas informacinis biuras, jame buvo renkama ir kurortui skirta rinkliava. Visi be išimties poilsiautojai, atvykę į Palangą, turėjo per vieną parą nuo atvykimo dienos įsiregistruoti informaciniame biure. Leidimas visą sezoną poilsiauti Palangoje kainuodavęs 4 rublius, o šeimai 6 rublius. Vienkartinis grafų Tiškevičių rūmų ir parko, Kurhauzo parko, paplūdimio lankymas kainavo 17 kapeikų. Bendrai visose kurorto vilose apstatytų kambarių bei butų buvo 80, o jų nuoma siekusi nuo 60 kapeikų iki 3 rublių per parą, o nuo 100 iki 1000 rublių kainavo išsinuomoti vasarnamį su pilnu maitinimu visam sezonui.

1909 m. Palangai buvo suteiktos kurorto teisės (tais pačiais metais čia ilsėjosi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis).

Prasidėjus 1913-iems metams, kurorto tvarkymą perėmė Palangos mylėtojų draugija. Ji daug dėmesio skyrė kurorto reklamai svečiose šalyse, norėjo atidaryti Palangos krašto muziejų įkūrė meteorologijos stotį. Draugijos užsakymu, lenkų istorikas St. Karkovskis 1913 m. parašė darbą apie Kretingą ir Palangą. Tai buvo pirmasis išsamesnis tokio pobūdžio leidinys, daugiausiai dėmesio skyręs dvaro ir uosto istorijai, rūmams, parkui, vasarvietėms, Birutės legendai bei gintaro kilmei.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kurortas neteko savo reikšmės – naujų poilsiautojų ne tik neatvykdavo, bet ir vietiniai palangiškiai traukėsi iš Palangos. 1915 m. kovo 23 d. Palangą nusiaubė baisus antpuolis, kurio metu buvo sudeginti 6 vasarnamiai. Tiškevičių rūmai taipogi nukentėjo. Nuo 1914 iki 1921 m. rūmai buvo tušti, jų niekas neremontavo. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui poilsiautojų atvykdavo itin mažai, o judėti į priekį kurortas pradėjo Palangos kraštą prijungus prie Lietuvos 1920 09 28.

1921 kovo 31 d. buvo įsteigtas komitetas, kurio atsakomybė buvo tvarkyti kurortą. Vėliau komitetas buvo reorganizuotas į inspekciją. 1922 m. bendra kurorto tvarka vis dar prasta, jis apleistas ir netvarkomas, o maisto produktai čia žymiai brangesni, nei kitose vietose Lietuvoje. 1924 m. Palangoje poilsiauti pradėjo Lietuvos įstaigų tarnautojai ir mokytojai, daugelis jų likdavo nepatenkinti čia buvusia tvarka (buto nuoma sezonui kainavo 200-300 Lt). Viešbutyje už parą buvo imamas 6 Lt mokestis, pietūs Kurhauze kainuodavo 2,50 Lt, o privačiuose namuose pietų mokestis siekdavo 21 Lt. Apibendrinant to meto Palangą, galima būtų pasakyti, kad sanitarijos ir sveikatos padėtis čia buvusi labai prasta, pajūryje – jokių patogumų, nebuvo galima gauti spaudos, nebuvo knygyno, nebuvo organizuojamos jokios pramogos.

Tarpukariu Palangą aplankė dr. Jonas Basanavičius, kiekvieną vasarą iki mirties 1930 m. čia atostogaudavo kalbininkas J. Jablonskis, čia vasarodavo ir prezidentai A. Smetona ir A. Stulginskis su šeimomis.

Padėtis ėmė gerėti tik 1926 m., kai buvo išgrįsta per Palangą einanti Vytauto gatvės atkarpa, sutvarkytas viešasis kelias iki Kretingos, sutvarkytas paplūdimys, namai sunumeruoti, o vasarnamiai perdažyti. Iki 1928 m. Palangoje išdygo apie 13 naujų medinių gyvenamųjų namų. Tais pačiais metais buvo priimtos taisyklės kurortams tvarkyti – kurortus tvarkyti turi Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentas. Šiam reikalui buvo sudarytas „Kurortų fondas“.

1932 m. Palangai suteiktos II miesto teisės. Priimtas Kurortų įstatymas, kuris patikslino ir Palangos kurorto valdymo principus. 1933 m. Palangai suteiktos miesto ir kurorto teisės. Palangos burmistru išrinktas dr. Jonas Šliūpas. XX a. 4-ajame dešimtmetyje vyko žymesni kurorto tvarkymo darbai – nauji pastatai buvo statomi ne tik poilsiui skirtose vietose, bet ir visoje Palangoje. Viso per 1932-1938 m. čia buvo pastatyti 145 nauji vasarnamiai ir gyvenamosios paskirties namai. 1936-1938 m. buvo įkurtas miesto parkas, kuriame pastatyta estrada, įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, o iš parko pajūriu ėjo plati Dariaus ir Girėno alėja. 1937 m. susikūrė nauja kurorto administracija ir buvo nuspręsta atlikti daug kurorto gerinimo darbų: sutvarkyti 16 gatvių, viena alėja sujungti Birutės ir Naglio kalnus, apželdinti kopas, sutvarkyti Rąžės upelio vagą. Tais pačiais, 1937 m., buvo pastatytas stadionas, įrengtos aikštės, atsidarė Valstybinė viešoji biblioteka, buvo kuriamas autobusų stoties miestelio centre projektas.

Tuo metu žymiai pagausėjo poilsiautojus aptarnaujančių įmonių ir parduotuvių skaičius: Palangoje veikė „19 kolonijinių ir maisto prekių parduotuvių, 10 restoranų, alaus barų su prie jų esančiomis degtinės parduotuvėmis, 7 kepyklos ir cukrainės, 7 valgyklos ir užkandinės, 6 mėsos ir dešrų parduotuvės, 15 smulkiosios prekybos kioskų, 3 pieno parduotuvės, 4 kosmetikos, 4 galanterijos, 4 statybinių medžiagų, 2 santechnikos reikmenų ir geležies dirbinių parduotuvės. Taip pat veikė 9 avalynės taisymo dirbtuvės, 1 vaisvandenių, 1 valgomųjų ledų gamybos įmonė, 4 skalbyklos, 14 kirpyklų, 2 foto ateljė, 6 gintaro apdirbimo dirbtuvės, 3 statybinės ir baldų gamybos dirbtuvės“.

Nepaisant viso to, poilsiautojai buvo nepilnai patenkinti kurorto teikiamomis paslaugomis ir visuomenė ėmė kelti klausimą dėl dar tobulesnio kurorto sutvarkymo.

II pasaulinio karo metu buvo apgriauta daug pastatų, žuvo ir buvo išžudyta daug senųjų miesto gyventojų. Pasibaigus karui, daug pastatų buvo nacionalizuota, o privačiuose vasarnamiuose įkurtos sanatorijos „Jūratė“ ir „Banga“. Palanga tapo populiariu Sovietų Sąjungos kurortu, o 1952 m. jai suteiktos Respublikinio pavaldumo miesto teisės.

1945-1967 m. statoma daugybė poilsio namų, sanatorija „Žuvėdra“, turistinė bazė, viešbutis, oro uostas, 2 kino teatrai, valgykla-restoranas „Birutė“, 7 parduotuvės, duonos kombinatas, pirtis-skalbykla, buitinio aptarnavimo kombinatas, mieste apribotas transporto eismas, Klaipėdos-Liepojos automagistralė iškelta į miesto pakraštį.

1959 m. buvo sudarytas naujas Palangos išplanavimo projektas. Numatyta kurortą reorganizuoti kaip į visus metus veikiantį ir specializuoti jį kaip gydomąjį. Panaikintas senasis Palangos padalijimas į 2 dalis (miestą ir kurortą). Naujoji teritorija planuota atsižvelgiant į jos funkcinę paskirtį: sanatorijų, poilsio namų zonos, viešbučių-pensionų teritorija, gyvenamoji, visuomeninių ir aptarnaujančių įstaigų bei stovyklavimo teritorijas.

1961-1963 m. restauruoti Tiškevičių rūmai (juose įrengtas Gintaro muziejus) ir parkas, o miestas ir parkas pasipuošė lietuvių autorių sukurtomis skulptūromis.

XX a. 7-8 dešimtmečiais Palangoje išdygo nemažai originalių pastatų: „Vasaros“ restoranas, poilsio namai „Neringa“, „Eglė“, „Žilvinas“, kavinė „Vaidilutė“, Vasaros estrada, „Gintaras“ ir daugelis kitų.

1985 m. Palangoje veikė 3 sanatorijos, 15 poilsio namų ir pensionų, 890 kitų poilsio įstaigų. Per metus kurorte vidutiniškai apsilankydavo apie 340 tūkst. organizuotų poilsiautojų, 16 tūkst. neorganizuotų, 8 tūkst. turistų. Tais metais kurorte buvo 16 300 nuolatinių gyventojų.

Palangai tapus Sąjungos kurortu, vasaromis čia plūsdavo rusakalbiai poilsiautojai, o daug Sąjungai priklausančių ministerijų čia statėsi poilsio namus. Į Palangą vyko ne elitas, bet viduriniosios klasės atstovai – tarnautojai, darbininkija, studentai, jaunimas.

1988-1991 m. Lietuvoje vykęs Atgimimo judėjimas suteikė Palangai teisę savarankiškai spręsti savo poreikius bei žvelgti į ateitį. Tuo metu buvo pradėta grąžinti buvusiems savininkams 5-ąjame dešimtmetyje nacionalizuotą žemę ir pastatus. Nuo 1991 m. prasidėjo naujasis Palangos kurorto istorijos laikotarpis.

Naudota literatūra:

  • Autorių kolektyvas (sud. V. Žulkus), Palangos istorija, Klaipėda, 1999;

  • Čižiūnas Gintautas, str. Žemaičių Žemėje, „Palanga: datos ir faktai“, 2007, Nr. 2 (55);

  • Prušinskas Antanas, str. Žemaičių Žemėje, „Kurorto raidos fragmentai“, 2007, Nr. 2 (55)

back   Atgal

Kontaktai

Palangos kurorto muziejus
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Įmonės kodas 303156776    

Birutės al. 34 a, LT–00135 Palanga
Tel. 8 460 30576
El. paštas kurortomuziejus@gmail.com

Administracija dirba

Pirmadieniais – ketvirtadieniais 8.00–17.00 val.
Penktadieniais 8.00–15.45 val.
Valstybinių švenčių išvakarėse dirba viena valanda trumpiau.

Duomenys kaupiami ir saugojami Juridinių asmenų registre, kodas 303156776, Steigėjas Palangos miesto savivaldybė  www.palanga.lt

Palangos kurorto muziejus
Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas seo paslaugos optimizavimas