KURORTAS
 

Palanga nuo seno asocijuojasi su jūra, paplūdimiu, tiltu, gintaru ir, žinoma, grafais Tiškevičiais. Manoma, kad XIX a. grafai Tiškevičiai norėjo Palangą paversti „vienintele lenkų vasarviete prie Baltijos jūros“. Laikui bėgant į Palangą atostogauti vykdavo ne tik lenkų kilmės poilsiautojai, bet ir aplinkinių miestų gyventojai, svečiai iš Austrijos, Vokietijos ar pan. Atostogautojus viliojo jūros vandens teikiama nauda ir malonumai bei išplėtota kurortinių įstaigų veikla: gydyklos, kurhauzas, naujai kuriamos apgyvendinimo ir maitinimo įstaigos. Palangai dar daugiau žavesio suteikė prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Fransua Andrė suprojektuotas parkas ir jame vykdavę koncertai. Taip pat žinomų rašytojų, dailininkų ir kitų visuomenės veikėjų atostogos Palangoje virsdavo įdomiais pasakojimais ir atsiminimais. Viena įsimintinų datų yra 1818 m., kada Palangoje lankėsi vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis (patartas gydytojų), o 1824 m. –žymus Lietuvos-Lenkijos poetas Adomas Mickevičius.

Kada Palanga pradėjo garsėti kaip vasarojimo vieta, tikslių istorinių duomenų nėra. 1831 m. kunigas, grafikas, vertėjas bei kultūros veikėjas S. Čerskis rašė, jog gydymosi tikslais į Palangą buvo važiuojama jau keliolika metų prieš. Panašią datą nurodė ir besiformuojančios dvikalbių bajorų kilmės Lietuvos inteligentų sluoksnio atstovas buvęs kunigas L. Jucevičius. Satyriškai ir šmaikščiai apie Palangą atsiliepė vienas pirmųjų valstiečių kilmės rašytojų S. Valiūnas savo satyrinėje poemoje „Plungės-Telšių kontuberija“. Paskutinėje poemos dalyje (laiške savo bičiuliui „apie jūros maudynes“) autorius perteikė savo ironišką požiūrį į Palangoje pramogaujančius vasarotojus. Jo nuomone, į Palangą „be gydytojo suvilioti plūdo „neišgydyti defektai“ iš visos Lietuvos“. Šiuo laikotarpiu Palanga jau garsėjusi Lietuvos mastu – „visos kaimo trobos ir naujos – specialiai pastatytos, visi svirnai ir svirneliai buvo užimti besigydančių atvykėlių net iš tolimų kraštų.“

Gan ilgą laiką kurorto vystymosi pradžioje Palangoje nebuvo kurorto reikmėms skirtų pastatų: vasarnamių, viešbučių, restoranų. Lietuvos šlėktos čia atvykdavo net su savo tarnais, nešinais patalyne ir įvairiausiais buities reikmenimis. Valstiečiai jiems nuomodavę savo trobas, kurių sienos tyčia būdavo apkabinėjamos įmantriausiais gobelenais, o negrįstos grindys šia proga būdavo užklojamos kilimais. Atvykus kitiems, paprastesniems vasarotojams, ūkininkai pasinaudodavę gausiu pajūrio turtu ir trobų kambarių grindis tiesiog apibarstydavę smėliu.

Iškilus poreikiui į Palangą pritraukti daugiau poilsiautojų, imti statyti kurortinės paskirties statiniai, atitinkantys čia atvykusiųjų poreikius. Iniciatyvos ėmėsi Palangos dvaro savininkas grafas Juozapas Tiškevičius. 1877 m. jis įrengė pirmąjį restoraną. 1880 m. jis buvo praplėstas ir jame įrengtas kurorto viešbutis. Remiantis tradicijomis iš aplinkinių kraštų, pastatas imtas vadinti Kurhauzo vardu. Pirminėje savo stadijoje jis buvęs vienaaukštis ir jį sudarė trys pagrindinės dalys: mūrinis restoranas, jungiamoji dalis, sujungta su anksčiau čia stovėjusiu vasarnamiu. Prie besikuriančio Kurhauzo buvo įrengtas nedidelis parkas, skirtas pasivaikščiojimui. Vėliau jame buvo įrengtas apšvietimas elektra. Pačioje XIX a. pab. Kurhauzas jau buvo žinomas kaip besikuriančio kurorto centras, kuriame veikė restoranas su kavine, skaitykla, žaidimų ir biliardo salės. Tuo metu Palangoje buvo ir keletas vasarnamių, pavadintų rašytojo H. Sienkievičiaus literatūros veikėjų vardais: Danutė, Uršulė, Basia bei Zbišek.

1877-1880 m. grafai Tiškevičiai Rąžės upelio vingyje, netoli dabartinės J. Basanavičiaus gatvės, įrengė fachverko (architektūros stilius, būdingas vokiškų miestų pastatams, kai medinės atramos išdėstytos pastato išorėje) stiliaus vasarnamių kompleksą. Lygiagrečiai jo, imta rengti pietvakarinės Palangos dalies išplėtimo ir jos pritaikymo turistinėms reikmėms projektus. Iš visų rengtų projektų, žinomas išlikęs tik vienas, kuriame visa kurortui skirta teritorija buvo išplanuota taisyklingos formos kvartalais, turėjusiais po 4 vienodus žemės sklypus. Naujų sodybų vieta buvo planuojama šiaurės vakarinėje ir pietrytinėje dalyje už Palangos. Pilnas projektas, deja, taip ir liko neįgyvendintas, tačiau Jono Basanavičiaus gatvės planas buvo išvestas ir pradėtas.

1879 m. Klaipėdos dienraštis pažymėjo, jog „Grafas Tiškevičius Palangoje įkūrė kurortą, sudarydamas konkurenciją Klaipėdai“. Straipsnis išėjo ne be pagrindo – čia vyko turtingi rusai iš įvairiausių Rusijos gubernijų. Iš Vokietijos kilę parko direktorius ir architektas Eduardas Fransua Andrė čia padarė daugybę darbų – įveisė naują parką, nutiesė pasivaikščiojimo takus miške, pastatė maudymosi kabinas pajūryje, įkūrė vasaros teatrą ir įrengė maudykles su pašildomu jūros vandeniu, o maudyklėse – marmurines vonias. Pačios maudyklės buvo pastatytos netoli katalikų bažnyčios esančiame mūriniame dviaukščiame pastate, kuriame 1886 m. įsikūrė Palangos progimnazija.

Palangos plėtimo ir kurortinių reikmių darbai buvo tęsiami 1880-1890 m. Brangiausiai kainavęs tačiau lūkesčių neišpildęs projektas – Palangos prieplaukos statyba. Akstinu imtis šio projekto tapo tai, jog Palanga neturėjo tiesioginio susisiekimo su Rusijos ir kitų šalių didžiausiais miestais. Poilsiautojai pirmiausiai turėjo laivais ar traukiniais vykti į Klaipėdą ar Liepoją, o tuomet arklių traukiamais vežimais – į Palangą. Taigi 1884-1888 m. Palangoje ir buvo pradėta statyti laivų prieplauka. Idėjai poilsiautojus iš Liepojos laivu gabenti į Palangą pasitarnavo prekybinis-keleivinis laivas „Phoenix“, statytas Juozapo Tiškevičiaus užsakymu Švedijoje 1870 m. Laivas kursuodavo dukart į savaitę. Kelionė iš Liepojos į Palangą trukdavo iki 5 valandų. Kartu su poilsiautojais iš Liepojos buvo gabenami ir maisto produktai bei kitos buities prekės, o kad laivas jūroje neplaukiotų nepakrautas, jis buvo užpildomas grafų Tiškevičių plytinėje gamintomis plytomis. Visgi sąlygos laivybai Palangoje tinkamos nebuvo: prieplauka dažnai būdavo užnešama smėliu, o audros metu čia negalėjo priplaukti laivai. Negalintys į prieplauką įplaukti laivai turėjo plūduriuoti jūroje, laukdami geresnio oro arba plaukti į Klaipėdą. Prie idėjos atsisakymo prisidėjo ir brangus laivo išlaikymas. Laivas buvo parduotas, o pati prieplauka – dabar geriau žinoma kaip žymusis Palangos tiltas – tapo vienu iš pagrindinių kurorto simbolių.

img   Plačiau

Kontaktai

Palangos kurorto muziejus
Savivaldybės biudžetinė įstaiga
Įmonės kodas 303156776    

Birutės al. 34 a, LT–00135 Palanga
Tel. 8 460 30576
El. paštas kurortomuziejus@gmail.com

Administracija dirba

Pirmadieniais – ketvirtadieniais 8.00–17.00 val.
Penktadieniais 8.00–15.45 val.
Valstybinių švenčių išvakarėse dirba viena valanda trumpiau.

Duomenys kaupiami ir saugojami Juridinių asmenų registre, kodas 303156776, Steigėjas Palangos miesto savivaldybė  www.palanga.lt

Palangos kurorto muziejus
Interneto svetainių kūrimas Interneto svetainių kūrimas seo paslaugos optimizavimas